Pirmieji kino seansai Lietuvoje:
1896 m. liepos 28 d. Vilniaus Botanikos sodo koncertų salėje įvyko JAV išradėjo ir kino pionieriaus Tomo Edisono „gyvosios fotografijos“ seansas. O po metų panašius amerikiečių filmus galima buvo ne tik žiūrėti, bet ir seanso metu klausytis į specialias plokšteles įrašyto garso. Kai 1897 m. liepos 3 d. taip pat Botanikos sode pirmą kartą buvo parodyti prancūzų kino pradininkų brolių Liumjerų (Lumiere) filmai, kino populiarumas dar labiau išaugo. Labiausiai vilniečiams, kaip ir viso pasaulio žiūrovams, patiko „Traukinio atvykimas į stotį“ ir komiška scenelė „Aplietas laistytojas“.
Nuo to laiko kinas tapo rimtu teatrų ir koncertų konkurentu. Panaikinus spaudos draudimą, nuo 1905 m. Vilniuje, vėliau ir kituose Lietuvos miestuose duris atveria pirmieji stacionarūs kino teatrai. Didelė konkurencija priverčia jų savininkus formuoti savo veidą ir specifinį repertuarą. Ankščiausiai įsikūrusioje „Iliuzijoje“ vyrauja Prancūzijos ir Danijos produkcija.
„Edene“ dominuoja „aristokratiškas“ repertuaras – istorinės tematikos italų superprodukcija ir prancūzų „meninio kino“ kūriniai. Štremerio kino teatras greitai įgavo „šeimyninio“ kino tetro reputaciją. Geriausiems Peterburgo kino teatrams prilygstančios Kauno „Oazės“ koziriai – orą gaivinantys galingi ventiliatoriai ir fontanas vestibiulyje. Kauno centre, miesto sode įsikūrusi „Lyra“ žiūrovus viliojo prieš seansus ir per pertraukas grojančiu orkestru. 1910 m. Vilniuje atidarytas prabangus kino teatras „Bronislava“ (su pirmos, antros ir trečios klasės eilėmis, ložėmis ir balkonu) ne tik rodė svetur sukurtus filmus, bet ir pradėjo kurti savus. 1912 m. „Bronislavos“ repertuare pasirodo dokumentinė Vilniaus karo apygardos kariuomenės apžiūra, o po metų – pirmas vaidybinis filmas „Plikas basas Don Žuanas“ (jame vaidino Vilniaus teatro aktoriai).