Sovietinis laikotarpis
Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvai praradus nepriklausomybę, visą kino gamybą bei platinimą ėmė kontroliuoti sovietų valdžia. Kaune įkurta Lietuvos respublikinė kino kronikos studija, 1949 m. perkelta į Vilnių, o 1956 m. pavadinta Lietuvos kino studija. Pirmuosius pokario vaidybinius filmus kūrė „broliškos pagalbos“ principu į Lietuvą iš Sovietų Sąjungos atsiųsti „Mosfilm“ ir „Lenfilm“ specialistai. Juose vyrauja karinė – revoliucinė tematika ir sovietinio kino klišės. 1947 m. „Mosfilm“ sukūrė lietuvišku vadintą filmą „Marytė“ (rež. Vera Strojeva) – jį režisavo ir jame vaidino rusai, o pačiame filme pasakota apie Mariją Melnikaitę. 1953 m. panašiai sukurti filmai „Aušra prie Nemuno“ (rež. Aleksandras Faincimeris),
„Ignotas grįžo namo“ (1956 m., rež. Aleksandras Razumnas).
Tik 1957 m. pasirodo pirmasis pilnametražis filmas, sukurtas Lietuvos kino studijos pajėgomis. Tai Vytauto Mikalausko „Žydrasis horizontas“, ir dabar žavintis poetiniu stiliumi, nuoširdžia romantika, nebanaliais personažais (ypač įsimena Eustachijus Aukštikalnis, valiūkiškai suvaidinęs avantiūristą Tiburcijų).
Antras Mikalausko filmas „Kalakutai“ (1959 m.) bandė į kiną perkelti liaudiškų vaidinimų („Žaldokynė“, „Amerika pirtyje“) dvasią, tačiau ryškus teatrinis grimas, karikatūriški herojai, lėkštas humoras sutrukdė filmui pasiekti Petro Vaičiūno ar Augustino Griciaus (jis buvo „Kalakutų scenaristas“) satyrinių dramų lygį.Pirmoji nacionalinės režisūros karta pradėjo veikti „atšilimo“ metais. Maskvos Kinematografijos institute mokslus baigęs Vytautas Žalakevičius Lietuvoje sugebėjo suburti bendraminčius. Sovietmečiu buvo kuriama daug ideologinių filmų, tačiau lietuvių kūrėjai sugebėdavo apeiti cenzūrą ir menine kalba prabilti į žiūrovą. Todėl ypač dažnai kurti filmai apie vaikus ir jų pasaulį: šitaip buvo lengviau išvengti cenzūros priekabių. Svarbi tema buvo ir pokario kaimas. Šiuose filmuose bandyta parodyti kovos tarp komunistų šalininkų bei priešininkų nevienpusiškumą. PaskutiniaisSovietų Sąjungos gyvavimo metais kurtos užsienio autorių kūrinių ekranizacijos.
Lietuvių filmai garsėjo įvairiuose kino festivaliuose. Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.) apdovanotas II sąjunginiame kino festivalyje, „Tas saldus žodis – laisvė!“ (1972 m.) – VIII tarptautiniame Maskvos kino festivalyje, Arūno Žebriūno novelė „Paskutinis šūvis“ iš novelių filmo „Gyvieji didvyriai“ (1960 m.) – Karlovy Varuose, „Paskutinė atostogų diena“ – Lokarne, apdovanojimų gavo Raimondas Vabalas, Algimantas Puipa, Robertas Verba ir kiti.
Išeivijoje išgarsėjo lietuvis Jonas Mekas, vienas garsiausių eksperimentinio avangardinio kino kūrėjų.
1987 m. Šarūnas Bartas įkūrė pirmąją nepriklausomą kino studiją „Kinema“.
Lietuvių filmai garsėjo įvairiuose kino festivaliuose. Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.) apdovanotas II sąjunginiame kino festivalyje, „Tas saldus žodis – laisvė!“ (1972 m.) – VIII tarptautiniame Maskvos kino festivalyje, Arūno Žebriūno novelė „Paskutinis šūvis“ iš novelių filmo „Gyvieji didvyriai“ (1960 m.) – Karlovy Varuose, „Paskutinė atostogų diena“ – Lokarne, apdovanojimų gavo Raimondas Vabalas, Algimantas Puipa, Robertas Verba ir kiti.
Išeivijoje išgarsėjo lietuvis Jonas Mekas, vienas garsiausių eksperimentinio avangardinio kino kūrėjų.
1987 m. Šarūnas Bartas įkūrė pirmąją nepriklausomą kino studiją „Kinema“.